MENIU

Hiustono Universiteto profesorė apie džiaugsmą ir dėkingumą

2019-09-12

Vienas svarbiausių atradimų, kurį padariau atlikdama savo mokslinį tyrimą trunkantį jau 12 metų yra sąryšis tarp džiaugsmo ir dėkingumo. Išnagrinėjome 11 000 informacijos vienetų ir pastebėjome, kad visi džiaugsmingais save apibūdinę žmonės aktyviai praktikuoja dėkingumą.

Man atrodė, jog turėtų būti priešingai. Pradėjusi tyrimą maniau, kad jeigu esi sėkmingas,  turi kuo džiaugtis ir turėsi už ką būti dėkingas. Pasirodo, kad yra visai kitaip.

Tik praktikuodami dėkingumą patiriame džiaugsmą.

Būtent praktikavimo dalis visapusiškai pakeitė mano gyvenimą, šeimą bei kasdienybę. Nesakau, kad yra svarbu tiesiog „jaustis dėkingam“ ar dėkingai žvelgti į pasaulį. Turiu omenyje dėkingumo praktiką.

Džiaugsmo kupinus žmones jungia akivaizdus dėkingumo praktikavimas. Kai kurie specialiuose užrašuose pasižymėdavo, už ką yra dėkingi. Kiti, atrasdavo gan išradingų būdų praktikuoti dėkingumą, pavyzdžiui, kiekvieną dieną, 12:34 val. garsiai pasakydavo, už ką yra savo gyvenime dėkingi.

Prieš kiekvieną vakarienę kartu su šeima dėkojame Dievui už maistą. Dabar, kai išmokome, koks svarbus yra dėkingumas, po maldos kiekvienas šeimos narys pasako vieną dalyką, už ką yra dėkingas.

Įdomiausia tai, kad kai pradėjome taip praktikuoti dėkingumą, maniau, kad mano vaikai sakys: „Mama, ar tu naudoji mus kaip savo bandomuosius triušius?“ Tame buvo tiesos. Tačiau po poros savaičių, netgi tomis beprotiškomis dienomis, kai vakarai prigrūsti futbolo treniruočių, muzikos pamokų ir namų darbų, kai su vyrų greitai pasimeldę kimbame vakarieniauti, mūsų vaikai pradėjo mus stabdyti ir liepdami mums išsakyti, už ką esame dėkingi.

Ne džiaugsmas padeda mums būti dėkingiems, o dėkingumas padeda mums džiaugtis.

Visa tai – nepaprasta patirtis, nes mūsų namai ne tik prisipildė džiaugsmo; mes atradome būdą sužinoti, ką vertina mūsų vaikai. Būna dienų, kai į aštuntą klasę einanti mano dukra sako: „Esu dėkinga, kad mano ir mano brolio kambarius skiria stora siena“ ar dar ką nors itin nuoširdaus. Tačiau kartą mirė vienos jos draugės mama. Visą ateinantį mėnesį ji buvo dėkinga už tai, kad mūsų šeima yra sveika.

Tai ne tik privertė mus sustoti ir įvertinti tai, ką turime, nuoširdžiai padėkoti už džiaugsmingas akimirkas, bet ir leido man pamatyti, kaip mano dukrai sekasi emociškai.

Mano sūnus dažnai sako: „Esu dėkingas už vabalus“ ar „esu dėkingas už varles“. Bet kartais jis pasakys: „Esu dėkingas, kad galėjai mane pasiimti anksčiau“ ar „esu dėkingas, kad pagaliau suprantu būdvardžius“.

Vienas jėzuitų kunigas yra pasakęs: „Ne džiaugsmas padeda mums būti dėkingiems, o dėkingumas padeda mums džiaugtis.“ Galbūt tiesiog nesitikėjau, kad ši tiesa taip greitai ir nepaneigiamai pasirodys mano moksliniuose tyrimuose. To žinojimas keičia mano gyvenimą ir esu už tai dėkinga.

 

Iš anglų k. vertė Nora Popova.

Adaptavo Jonas Petrikas

 

Straipsnio autorė: daktarė Brenė Braun

Hiustono universiteto socialinių mokslų fakulteto tyrimų vadovė