MENIU

Žiūrovų akimis: „Klasikinis kūrinys sužibėjo visiškai naujomis spalvomis“

2019-12-23

Paskutinį kartą „Spragtuką“ gyvai mačiau vaikystėje. Ir nors kasmet šio nuostabaus kūrinio pastatymą galima išvysti Operos ir baleto teatro scenoje, bilietai būna išgraibstyti kelis mėnesius iki Kalėdų ir, kol tokie žioplesni, kaip aš, apsižiūri, jų jau, žinoma, nebebūna. Tad labai apsidžiaugiau išgirdusi, jog gastroliuojantis Klaipėdos muzikinis teatras prieš pat didžiausias metų šventes suteiks galimybę išvysti „Spragtuko“ premjerą keliatūkstantinę minią galinčioje talpinti „Siemens“ arenoje. Kitaip tariant, bilietų - sočiai ir jokių priežasčių nenueiti nebebus J

Iš tiesų, „Siemens“ arenos prieigos jau pusvalandį iki renginio pradžios atrodė kaip mažas skruzdelynas. Dideli ir maži – visi skubėjo pasinerti į stebuklingą pasaulį! O neeiline proga – ypatingos ir puošmenos. Nuoširdžią šypseną kėlė princesiškai pūstais sijonais ar net stilizuotomis karūnomis pasipuošusios mažosios žiūrovės, žavingos puošnios damos ir, svarbiausia, puiki ir pakili visų nuotaika. Regis, visą tą bėgimą, kamščius ir prieškalėdinę karštligę bent trumpam palikome už arenos durų, pasiruošę lengvai ir pilnais plaučiais įkvėpti tos kalėdinės dvasios, kokia ji ir turėtų būti.

Ir aš tikrai įkvėpiau. Nuo pirmųjų akordų iki širdies gelmių prasismelkė taip gerai pažįstama nepakartojama Piotro Čaikovskio muzika, nuostabiai atliekama KVMT simfoninio orkestro. Išskirtinė scenografija - didžiulė pilnatis ir projektorių pagalba kuriamas sniege paskendusio rūmo vaizdas – sukūrė paslapties ir stebuklo laukimo jausmą, o taip beveik realistiškai scenoje drimbantis projekcinis sniegas, matyt, daugeliui skaudžiai priminė, kad išsvajotų baltų Kalėdų šiemet jau turbūt nesulauksim.

Na ir, žinoma, pats šokio spektaklis, kuris, mano subjektyvia nuomone, buvo nuotabus! Prieš eidama į renginį skaičiau, jog šio „Spragtuko“ kūrėjas, choreografas Kirilas Simonovas, turi savotišką klasikinio baleto regimybę, tačiau nesitikėjau tokio mano akiai patrauklaus bei sėkmingo šiuolaikinio šokio ir baleto susigiminiavimo. Tokiu būdu klasikinis kūrinys sužibėjo visiškai naujomis spalvomis, tačiau nepametė savo autentikos, o šokėjų talentas bei profesionalumas leido tobulai įgyvendinti choreografo viziją. Tiesiog žavėjausi nuostabiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žvaigždės Olgos Konošenko pasirodymu, lyg tiesiai iš vaikytės animacinio filmuko iššokusių pelių ir jų trigalvio karaliaus šokiu, jautriu mažosios Klaros ir nelaimingojo Spragtuko duetu. O kai šalia scenos uždainavo jaunieji Klaipėdos vaikų operos studijos dainininkai – regis ir ašarą išspaudžiau, kaip buvo gražu! Tą vakarą Klaipėdos muzikinis teatras į Vilnių atvežė tikros ir tiesiog širdį šildančios kalėdinės dvasios, primindami visiems, kas iš tikrųjų yra svarbiausia, ir už šį priminimą aš esu labai dėkinga.

 

Nuotraukos ir tekstas: Agnė Bujienė